statdūrinis

statdūrìnis, -ė adj. (2) Nt, KlvrŽ, Pln, Mžk, Als, stãtdūrinis (1) KlK26,58, statdurìnis (2), stãtdurinis (1) NdŽ 1. menk. stačiokiškas, storžieviškas, nemandagus, tamsus: Statdurìnis vampso įejęs, nieko nešneka arba prastai kalba, su kepure stovi J. Nebūk statdūrinis, pabučiuok dėdei į ranką Gršl. Tai statdūrìnis žmogus; nė dėkuo, nė užgriauš – pasigrobė ir nuejo Trk. I mulkso kaip statdūrìnis Slnt. Nebūk toks statdūrìnis, pasisveikink! Vkš. Jei būsime šiurkštūs, statduriniai, akiplėšos, tai pamažu ta meilė ims nykti Pč. 2. (neol.) lingv. tiesioginis (apie linksnį): Pirmasis ir penktasis [lotynų kalbos] linkis vadinas casus recti linkiu statduriniu S.Dauk.